480 m. pr. Kr. atėniečiams buvo iššūkių kupini metai. Nors vos prieš dešimtmetį jungtinės Atėnų ir Platajų pajėgos sutriuškino persus Maratono lauke, Darijaus sūnus Kserksas dabar norėjo įrodyti savo galią. Herodotas pasakoja, kad jo kariuomenę sudarė per milijoną septynis šimtus tūkstančių karių ir šimtai laivų (Hdt. 7.60.1). Vien septyni šimtai laivų buvo panaudoti tiesiant pontoninį tiltą per Dardanelų (Hellesponthes) sąsiaurį (Hdt. 7.36.1).
Gręsiant tokiam pavojui, atėniečiai pirmiausia nusprendė kreiptis į dievus. Tiksliau – į Apolono žynę Pitiją, dalijusią dievų žosmes Delfų orakule. Tai nebuvo pirmas kartas, kai politiškai ar ekonomiškai sunkiu metu graikai prašė dieviškos ištarmės. Orakulai buvo svarbi graikų politikos ir religijos dalis iki pat 390 m. po Kr., kai krikščionys nuo Parnaso kalvos išvijo paskutinę pagonių Pitiją.
Graikų istorikas Plutarchas, kuris pats dalį savo gyvenimo skyrė tarnystei Delfų orakule, pasakoja, kad Pitija sėdėdavusi ant trikojo iškeltame katile specialiame kambaryje, įrengtame po Apolono šventykla. Savo pranašystes žynė ištardavo įkvėpusi garų, kylančių iš ertmių uoloje (Plutarch, De Pythiae oraculis). Kiti šaltiniai teigia, kad Pitija ištarmes sakydavo rimuotai – pentametru ar hegzametru, o šiuolaikiniai tyrėjai mano, jog greičiausiai Apolono žynė tiesiog ištardavo nerišlias frazes, kurias jos padėjėjai sudėdavo į metrinę eilutę, kurią tuomet ir atiduodavo klausiančiajam.
Nežinome ir turbūt niekada nežinosime, ar Pitija pati suprasdavo, ką kalba, ar ji tikrai panirdavo į tam tikrą transo būseną, tačiau viena yra aišku – Delfų orakulą galime prilyginti pirmajai pasaulyje politinių konsultantų agentūrai. Tam tikra prasme pati žynė arba jos padėjėjai greičiausiai visuomet žinodavo, kokio atsakymo tikisi kreipęsis žmogus. Tikėtina, kad Pitija dažnai pateikdavo abstrakčius, tačiau gan praktiškus patarimus, kuriais tuomet remdavosi karaliai, tironai ar miestų tarybos, priimdami politinius sprendimus.
Iki mūsų dienų išliko maždaug 600 pranašysčių tekstai, kurių daugiau nei pusė yra istoriškai teisingos. Turbūt spalvingiausias Pitijos mįslingumo pavyzdys yra būtent iš tikriausiai 480 m. pr. Kr., kai atėniečiai į Delfus išsiuntė pasiuntinius, klausdami, kaip sustabdyti persų grėsmę. Pitija tuomet atsakė, kad atėniečius išgelbės tik medinės sienos.
Žinoma, dalis politikų manė, kad minimos sienos reiškia tai, kad miestas turėtų evakuotis į gretimą Salamino salą ir ten įsitvirtinti. Tačiau Temistoklis, kovęsis Maratono mūšyje, suprato, kad „medinės sienos“ reiškia laivus. Atėnų piliečių susirinkimas greitai patikėjo šiuo Temistoklio išaiškinimu ir priėmė sprendimus, kurie ne tik padėjo laimėti garsųjį Salamino jūrų mūšį prieš persus, tačiau ir įtvirtinti Atėnų kaip jūrų galios vaidmenį artimiausiam šimtui metų.
