Rugsėjo 18–21 dienomis Vienoje vyko pasaulinis lotyniškai kalbančiųjų bendruomenės kongresas, kurį kas ketverius metus organizuoja Academia Latinitati Fovendae (Akademija lotynų kalbai palaikyti). Šių metų kongrese Conventus XIII Academiae Latinitati Fovendae de laudibus be šeimininkų austrų dalyvavo svečiai iš Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Belgijos, Olandijos, Švedijos, Norvegijos, Suomijos, Lenkijos, Čekijos, Rusijos, Vengrijos, Bulgarijos, Slovėnijos, Graikijos, JAV, Australijos, Meksikos ir Lietuvos – iš viso 109 registruoti dalyviai. Lietuvai ir Vilniaus universitetui atstovavo Karolis Lyvens ir Dalia Andziulytė iš Klasikinės filologijos katedros. Buvome vieninteliai iš Baltijos šalių.
Academia Latinitati Fovendae, įkurta 1967 metais, siekia skatinti rašytinės ir šnekamosios lotynų kalbos vartojimą šiuolaikiniame pasaulyje. Akademijos rezidencija yra Romoje, tačiau jos nariai yra eruditai, lotynų kalbos mylėtojai iš viso pasaulio. Akademijos kongresuose svarstomos lotynų kalbos sklaidos problemos, taip pat organizuojama mokslinė konferencija lotynų kalba, šnekamosios lotynų kalbos paskaitos. Kongreso metu ne tik oficialaus, bet ir neformalaus dalyvių bendravimo kalba yra lotynų.
Šių metų konferencija buvo skirta „šlovinimo“ tematikai (de laudibus) plačiausiąja prasme. Jau antikinei literatūrai būdinga panegirika liko viena svarbiausių literatūros intencijų iki pat XVIII amžiaus. Panegirikos elementų gausu įvairių žanrų lotyniškosios literatūros kūriniuose. Ši, ne tik be galo plati, bet ir itin tradicinė konferencijos tema pranešėjų dėka buvo atskleista iš pačių įvairiausių, netikėčiausių perspektyvų. Nors didžiąją dalį pasisakymų sudarė moksliniai įvairių laikotarpių panegirikos bei bendrai lotyniškosios literatūros tyrimai, taip pat išgirdome ir pristatymų apie asmenybes, kurie tiek turiniu, tiek atlikimu priminė panegirines kalbas, ir su konferencijos tema tiesiogiai nesusijusių pranešimų apie lotynų kalbos vietą dabartinėse švietimo institucijose, apie antikinių kalbų ir literatūros tyrimus šiuolaikinių technologijų pagalba.
Pranešimus skaitė daugelis garsių tyrinėtojų: suomių mokslininkas ir poetas, „Kalevalos“ vertėjas į lotynų kalbą Tuomo Pekkanen, akademijos Vivarium Novum vadovas Luigi Miraglia iš Romos, antikinių tekstų tyrimams skirtos programos „Lector“ kūrėjas Robert Maier iš Freizingo, lotyniško žurnalo Melissa leidėjai Guy Licoppe bei Françoise Licoppe-Daraedt iš Briuselio, lotyniško žurnalo Vox Latina leidėja Sigrid Albert iš Sarbriukeno, prof. Andreas Fritsch iš Berlyno, profesorius ir poetas David Money iš Kembridžo, prof. Christian Laes iš Antverpeno, Giancarlo Rossi iš Milano, prof. Kurt Smolak iš Vienos, prof. Terence Tunberg iš Kentukio, prof. Wilfried Stroh iš Miuncheno, visus nustebinęs ir pralinksminęs teatrališku pasakojimu apie XV–XVII a. panegirikas podagrai (De podagrae laudatoribus) ir daugelis kitų. Klausantis pranešimų buvo galima pastebėti, kad pastangos atgaivinti neva seniai mirusią kalbą ir paversti ją sava čia ir dabar teikia galimybę ne tik visai kitaip, iš vidaus, pažinti praeities lotyniškąją literatūrą, bet ir betarpiškai patirti jos įtaigą ir žavesį. Labai naudingos buvo ir šnekamosios lotynų kalbos paskaitos, vedamos J. Čepelák iš Prahos, K. Ochman iš Vroclavo ir C. Koch iš Miunsterio, kurių metu buvo galima susipažinti su neįprastais antikinių kalbų mokymo metodais ir literatūriniais šaltiniais.
Kongreso dalyviams buvo surengta ekskursija į nepaprastai turtingą Vienos meno istorijos muziejų (Kunsthistorisches Museum) su lotyniškai kalbančiais gidais, taip pat išvyka į buvusią romėnų koloniją Karnuntą, kurioje buvo galima pamatyti rekonstruotus romėnų pastatus ir įrenginius. Šis miestas-muziejus ypatingas tuo, kad atkurtą romėnų inventorių galima liesti rankomis ir „išbandyti“ – pasėdėti ant šildomo pirties grindinio, pasukti girnas, užsidėti sandalus ar suvalgyti obuolį nuo romėniškos virtuvės stalo.
Savaitė Vienoje paliko daugybę nepakartojamų akimirkų. Įspūdinga imperatoriškosios Vienos architektūra, didingos Dunojaus platybės, nušviestos naujamiesčio dangoraižių žiburių, vakarai jaukiose užeigose, šįkart kupinose lotyniškų pokalbių ir dainų, nauji nepaprasti draugai padarė ją ne tik naudingą, bet ir nepamirštamą.
Gyvoji (nors niekam nebe gimtoji) lotynų kalba, plačiai vartota įvairiose srityse iki pat dvidešimtojo amžiaus, mūsų dienomis yra palyginti nedidelės grupės žmonių bendravimo kalba, palaikoma visų pirma asmeninio entuziazmo. Arba, cituojant vieną iš kongreso dalyvių, belgą Christian Laes, „lotynų kalba šiandien yra nebe reikalo ar naudos, o meilės dalykas“.
Karolis Lyvens, Dalia Andziulytė