Arnoldas Kazimierėnas
ALEKSANDRIJOS ŠVYTURYS STOVĖJO APIE 1760 METŲ
Aleksandrija buvo įkurta 332 m. pr. Kr. ir greit tapo bene svarbiausiu Helenizmo centru. Miestą projektavo Cheirokratas (arba kitaip – Deinokratas), kuris vėliau rūpinosi Artemidės šventyklos atstatymu. Pirmajame planingai pastatytame mieste veikė didžiausia pasaulio biblioteka, kuri tapo svarbiu mokslo centru.
Aleksandrija ne mažiau klestėjo ir dėl prekybos, tačiau uostas patyrė tam tikrų problemų. Kadangi buvo įkurtas prie Nilo žiočių, uostą dažnai užnešdavo dumblas, sudėtingos būdavo ir navigacinės salygos. 285 m. pr. Kr. šiuo tikslu buvo pradėtas statyti švyturys. Lukijanas (II a. po Kr.) nurodo, kad Aleksandrijos švyturys padėdavo išvengti labai pavojingos vietos, kur buvo daugybė povandeninių uolų, vadintos Paraitonija.
Sudėtinga veidrodžių sistema
Egipto valdovas Ptolemajas Soteras architektu paskyrė Sostratą Knidietį, o statyba baigta valdant Ptolemajaus sūnui Filadelfui. Statyti nuspręsta Nilo deltoje esančioje Faro saloje, kuri su žemyne Aleksandrijos dalimi buvo sujungta molu. Daugelį švyturio aprašymų mums pateikia arabų šaltiniai. Pagal juos švyturio aukštis įvairuoja nuo 103 iki 162 metrų. Jo pagrindas buvo aukštas stačiakampis, kurio kraštinės siekė 30 metrų. Nurodoma, kad pirmoji pakopa galėjo siekti 60 metrų aukštį. Antroje pakopoje stovėjo 40 metrų aukščio aštuonkampis, kuris reprezentavo visus pagrindinius vėjus ir jų kryptis. Panašus vėjų bokštas šiandien tebestovi Atėnuose, romėnų forume.
Trečiajame aukšte buvo išdėstytos kolonos, tarp kurių buvo įtaisyta sudėtinga veidrodžių sistema, kuri dieną atspindėdavo saulės spindulius, o naktį – ten deginamo laužo liepsnas. Sakoma, kad švyturio skleidžiama šviesa buvo matoma net 50 kilometrų. Bokšto viršūnę puošė Dzeuso, Poseidono ir Tritono skulptūros. Taip pat nurodoma, kad medieną į bokšto viršūnę specialiu spiraliniu keliu galėjo užtempti arkliai ar asilai. Strabonas rašo, kad visas švyturys buvo padengtas baltu marmuru.
Architektas įamžino ir savo vardą
Plinijus pasakoja, kad valdovas Ptolemajas parodė didžiulį kilniaširdiškumą, nes leido ant paties švyturio iškalti architekto vardą. Tačiau Lukianas mums pateikia kiek įdomesnę šio įrašo versiją. Jis sako, kad Sostratas savavališkai iškalė savo vardą: „Knidietis Sostratas, Deksifono sūnus, dievams gelbėtojams už plaukiančius jūra“. Galiausiai šį užrašą architektas užtepė skiediniu ir ant viršaus užrašė karaliaus vardą. Sostratas žinojo, kad skiedinys ilgai neatlaikys ir po kurio laiko nutrupės. Taip architektas galvojo apie amžinybę – karaliaus vardas nutrupėjo ir išryškėjo bokštą stačiusio architekto atminimas.
Nors švyturys išstovėjo labai ilgai, tačiau jį nuolat krėtė žemės drebėjimai. Minimi 796, 951, 956, 1303 ir 1323 metų drebėjimai. Iš jų labai stiprus buvo 956 metų, kuomet nugriuvo 20 metrų švyturio viršūnės, kuri vėliau buvo atstatyta arabišku stiliumi. Taip pat didelę žalą atnešė 1303 metų drebėjimas. Tikriausiai jis ir sugriovė didžiąją dalį švyturio, nes 1349 m. pro jį keliavęs arabų keliautojas Ibn Batuta matė švyturį jau visiškai sugriuvusį. 1480 metais arabai toje vietoje pastatė karinį fortą, kuriam panaudojo švyturio griuvėsių blokus. Dabar archeologiniai tyrinėjimai švyturio dalių randa ir Aleksandrijos uosto vandenyse, o romanų kalbose žodis faro, pagal salos, kurioje stovėjo Aleksandrijos švyturys vardą, tapo bendriniu žodžiu švyturiui.
© Budget Direct Travel Insurance vaizdinė rekonstrukcija