Moderni romėniško Dunojaus patrulinio laivo kopija Danuvina Alacris liepos 16 d. išplaukė iš Ingolštato ir leidosi į tris su puse mėnesio truksiančią kelionę iki Dunojaus žiočių. Ketvirtajame kelionės etape Vengrijoje, nuo Budapešto iki Bajos, dalyvauja ir lietuvis, klasikinės filologijos alumnas, vertėjas, istorijos doktorantas Arnoldas Kazimierėnas, kurio įspūdžiais dalijamės šioje serijoje.
4 etapas. 1 Diena
Ketvirtąjį etapą Danuvina Alacris pradėjo šiaurinėje Budapešto dalyje. Ryte praplaukęs centrinę miesto dalį laivas sustojo pirmojo oficialaus vizito – įgula buvo priimta Budapešto technikos ir ekonomikos universitete. Tai vienas iš universitetų-projekto partnerių. Įgulą pasveikino universiteto vicerektorė tarptautiniams santykiams Emilia Csiszar, valstybės sekretorius Mariusz Revesz bei daugybė kitų aukšto rango politikų ir mokslo atstovų.
Po iškilmingo universiteto vėliavos perdavimo laivo įgulai Danuvina Alacris pajudėjo į galutinį dienos tikslą – Százhalombatta. Per dieną įveikus 37 km laivas buvo pasitiktas X legiono (Gemina) karių ir vietos bendruomenės. Įgula buvo pasitikta su šokiais, muzika bei vaišėmis.
Šalia dabartinio Százhalombatta buvo įsikūręs Matrikos (Matrica) karinis postas. Tai buvo vienas iš limų (romėnų įtvirtintų sienos ruožų), trečiasis Dunojumi žemyn nuo Akvinko (Budapešto). Pats postas įkurtas gana ankstyvoje limų kūrimo stadijoje, iškilus poreikiui saugoti Romos Imperijos sienas nuo priešiškų genčių, po Trajano karų prieš dakus. Tuo metu per Dunojų keldavosi ir Imperijos pakraščius puldinėjo sarmatų gentys. Nors Matrikos stovykla nebuvo įkurta geografiškai palankioje vietoje, tačiau šioje vietoje buvo strategiškai svarbus persikėlimo punktas per Dunojų – upės viduryje plyti didžiulė sala, palengvinanti persikėlimą.
Ankstyvuoju stovyklos laikotarpiu (106–178 m. po Kr.) pastatai ir įtvirtinimai buvo daromi iš medžio ir žemių. Maždaug 178 m., makromanų ir sarmatų karų metu, stovykla buvo sugriauta ir vėliau atstatyta tose pačiose ribose naudojant akmenis. Šalia stovyklos buvo įsikūręs kaimelis, kuriame dirbo tiek romėnų, tiek keltų amatininkai. Šis kaimelis netgi turėjo savotišką savivaldą, pagal romėnų papročius buvo renkami vietiniai pareigūnai.
Viduramžiais čia taip pat plytėjo kaimelis, pavadinimu Bata, kuris atsispindi ir dabartiniame Százhalombattos pavadinime. Pirmojo pavadinimo dalis verčiama kaip „šimtas kalvų“, kadangi šiose vietose yra gausu Halštato kultūros tumulų iš bronzos amžiaus laikotarpio. Jų priskaičiuojama apie 300.
Šiandien buvusios Matrikos stovyklos lauke išlikę nedaug. Iki romėnų laivo projekto ši vietovė buvo apleista, apaugusi krūmais ir užžėlusi žole. Tačiau vietinės bendruomenės pastangomis, ruošiantis romėniško laivo atvykimui, vietovė buvo išvalyta, o žolė nuganyta galvijų. Toks vietovės apvalymas atvėrė ir daugiau istorinių klodų. Buvusią romėnų stovyklą kerta Napoleono karų laikotarpio gynybiniai perkasai, buvo atrastas vienas viduramžių bažnyčios kampas, sklype yra atminimo akmenys Pasaulinių karų dalyviams. Neseniai atlikti archeologiniai žvalgymai, kurių metu identifikuotos naujos romėnų stovyklos pastatų vietos. Miestelio ūkininkų pagalba stovyklos ribos ir vartai buvo pažymėti šieno ritiniais. Vietinė bendruomenė tikisi, kad tai tik pradžia ir kada nors bus galima atlikti išsamius archeologinius kasinėjimus, kurie dar geriau atskleistų romėniškąjį paveldą, glūdintį vos per metrą po žeme.
