Efeso Artemidės šventyklos stebuklai

Arnoldas Kazimierėnas

EFESO ARTEMIDĖS ŠVENTYKLA STOVĖJO APIE 585 METUS

Efesas buvo vienas iš turtingiausių ir žymiausių Mažosios Azijos miestų. Artemidei skirta šventovė čia stovėjo jau nuo senų laikų ir buvo žinoma visoje Heladėje. Seniausioji medinė šventykla buvo sunaikinta potvynio dar VII a. pr. Kr.

Graikų geografas Pausanijas, remdamsis Pindaro pasakojimu, nurodė, kad šią vietą įkūrė amazonės, kovojusios prieš Tesėją ir Atėnus. Visgi jis pats tam nepritarė, ir sakė, jog tikrasis šventvietės įkūrėjas buvo Koreso sūnus Efesas, pagal kurį ir pavadintas miestas. Jis taip pat nurodo, kad didžioji dalis gyventojų aplink šventvietę buvo lelegai ir lidai, o tarp jų – ir dalis amazonių. Kai vietovę užkariavo legendinio Atikos karaliaus Kodro sūnus Androklas, vietiniai gyventojai buvo išvyti iš Efeso ir apsigyveno aplink šventvietę.

Graikų poetas Kalimachas (III a. pr. Kr.) kaip ankstyviausias šventovės garbintojas taip pat minėjo amazones, kadangi jų pagrindinė deivė buvo būtent Artemidė. Archeologiniai kasinėjimai patvirtina, kad ši šventvietė egzistavo jau VIII a. pr. Kr. ir galbūt buvo pirmoji graikiška šventykla, apjuosta kolonomis.

Išradingi inžineriniai sprendimai

Apie 550 m. pr. Kr. buvo nuspręsta pastatyti naują, iš patvaresnių medžiagų suręstą šventyklą. Jos architektais pasirinktas kretietis Chersifronas ir jo sūnus Metagenas, o fundatoriumi tapo legendinis Lidijos karalius Kroisas, kurio valdžioje tuomet buvo Efeso miestas. Architektui Chersiforui reikėjo išspręsti problemą, kuri jau daug kartų buvo sugriovusi ankstesnes šventyklas – žemės drebėjimus. Taip jis sugalvojo šventyklą pastatyti pelkėje, kuri sugertų žemės drebėjimų virpesius. Tačiau pelkių apsuptyje statomai šventyklai reikėjo tvirto pamato, tad buvo iškasta gili duobė, kuri tuomet buvo pripildyta medžio anglies ir vilnos mišiniu. Galima sakyti, kad toks sumanymas pasiteisino, nes toje vietoje daugelį metų stovėjusios šventyklos nebuvo sugriautos žemės drebėjimų.

Visgi šventyklos statybos pelkėje kėlė kitų iššūkių. Statybines medžiagas ir kolonas gabenančios vežėčios dėl svorio įklimpdavo, bet ir tam Chersitonas sugalvojo išeitį. Kolonų stiebų galuose buvo pritaisomos stebulės, tvirtinamos ienos, ir tarp jų įkinkomi jaučiai. Taip pačios kolonos tapo ratais, kuriuos traukė dešimtys jaučių. Taip pat pasakojama, kad Chersitonui ilgai nepavyko įstatyti slenksčio sijos ir jis buvo pradėjęs galvoti apie savižudybę, tačiau pagalbos ranką ištiesė pati Artemidė, kuri nakčia įstatė minėtąją siją į vietą.

Plinijus Vyresnysis teigė, kad šventyklos statybos truko 120 metų, todėl šventyklos neišvydo nei Chersifronas, nei jo sūnus Metagenas. Ją užbaigė kiti du architektai – Peonitas ir Demetrijus. Pastatyta šventykla buvo 115 m ilgio ir 46 m pločio. Kolonos siekė 13 m aukštį ir juosė šventyklą dviem eilėmis. Celėje stovėjo Artemidės statula. Plinijus Vyresnysis rašo, kad ši buvo pagaminta iš juodmedžio arba vynmedžio medienos, o visa šventyklą supo 127 kolonos, kurias padovanojo tiek pat aplinkinių karalių. Tai buvo tikriausiai pirmoji graikiška šventykla, pastatyta iš marmuro.

Artemidė nespėjo išgelbėti savo šventovės

Tačiau šventyklai buvo lemta stovėti trumpiau, nei truko statybos. 356 m. pr. Kr. ją padegė Herostratas, norėdamas išgarsėti ir įeiti į istoriją. Šventykla sudegė su visais joje saugomais meno dirbiniais ir kitomis gėrybėmis. Efesiečiai, norėdami skirti padegėjui didžiausią bausmę, nusprendė jį ne tik nubausti mirtimi, tačiau ir užmiršti jo vardą, neleidžiant niekam jo minėti. Tačiau taip jie kaip tik išsaugojo Herostrato vardą, kurį mums užrašė graikų istorikas Teopompas (IV a. pr. Kr.).

Tradicija teigia, kad šventykla sudegė 356 m. pr. Kr. liepos 21 d., tą pačią dieną, kai gimė Aleksandras Didysis. Plutarchas netgi manė, kad Artemidė buvo taip užsiėmusi Aleksandro gimimu, kad nespėjo išgelbėti savo šventyklos. Strabonas nurodė, kad Aleksandras, lankydamasis Efese, pats siūlėsi apmokėti šventyklos atstatymą. Tačiau efesiečiai tai laikė savo garbės reikalu ir nenorėdami įžeisti karvedžio sugalvojo tokią dingstį: jie atsakė Aleksandrui, kad dievas neturėtų statyti šventyklos kitam dievui. Simboliška, jog šventykla pradėta atstatinėti 323 m. pr. Kr., būtent tais metais, kai mirė Aleksandras Didysis.

Statyboms atidavė visus moterų papuošalus

Sakoma, kad Artemidės atvaizdą šventyklai padirbo Daidalo mokinys Endojas. Naujosios šventyklos architektu buvo Cheirokratas (arba kitaip Deinokratas), kuris Egipte suprojektavo Aleksandrijos miestą. Anot Strabono, efesiečiai, norėdami surinkti lėšų šventyklos atstatymui, paaukojo savo turtą ir visus moterų papuošalus, pardavė sudegusios šventyklos kolonas.

Naujoji šventykla buvo didesnė už ankstesnes – 137 m ilgio, 69 m pločio ir 18 m aukščio, turėjo daugiau nei 127 kolonas, kai kurios jų buvo išraižytos garsaus graikų skulptoriaus Skopo. Strabonas taip pat nurodė, kad altorius buvo išpuoštas skulptoriaus Praksitelio darbais, o visa šventykla – nuostabiais tapybos darbais, tarp kurių ir Apelio sukurtas Aleksandro Didžiojo paveikslas, kuriame karvedys buvo pavaizduotas kaip Dzeusas.

Šventyklos svarba ir užmarštis

Šventykla išstovėjo beveik šešis amžius. Apie ją žinojo ir romėnai, ir kitos tautos. Efeso Artemidės šventykla minima net Naujajame Testamente: Galiausiai miesto raštininkui pavyko nuraminti minią. Jis pasakė: „Efeziečiai! Kur rasi žmogų, kuris nežinotų, jog efeziečių miestas globoja didžiosios Artemidės šventyklą ir iš dangaus nukritusią jos statulą (Apd 19,35). Kitoje vietoje dar užsimenama, kad amatininkai gamindavo suvenyrines sidabrines šventyklos miniatiūras.

Apokrifinėje Jono evangelijoje rašoma, kad, apaštalui Jonui ten viešai besimeldžiant, iš šventyklos pabėgo visi demonai, Artemidės altorius staiga suskilo į daugybę dalių, o pusė šventyklos sugriuvo. Istorikas Jordanas (VI a.) pasakoja, kad 268 m. šventyklą nusiaubė ir padegė gotai. Nors ją dar buvo bandoma atstatyti, tačiau V a. pr. šventykla galutinai uždaryta, o Artemidės vardas ištrintas nuo visų monumentų. Efesą valdant bizantiečiams, šventyklos apdaila buvo panaudota kitiems statiniams. Nuardytos konstrukcijos pakenkė pastato vientisumui ir galiausiai jis sugriuvo. Šventyklos pamatai ir kolonos daugelį amžių buvo paskendę pelkėję, o jos stovėjimo vieta – užmiršta.