EGLĖ PATIEJŪNIENĖ (1964–2017)
2017 m. liepos 20 d. po ilgos ir sunkios ligos mirė žinoma senosios Lietuvos literatūros tyrėja ir vertėja, knygų, straipsnių, vadovėlių, populiarinimo tekstų autorė humanitarinių mokslų daktarė Eglė Patiejūnienė. Ji buvo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, Lietuvos edukologijos universiteto ir Vilniaus universiteto docentė, Klasikų asociacijos narė.
Iš Druskininkų kilusi mokslininkė baigė studijas Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedroje 1987 m. ir tais pačiais metais pradėjo dirbti tuometiniame Lietuvių kalbos ir literatūros institute, buvo priimta į Instituto aspirantūrą. Jai pasibaigus dirbo instituto Senosios literatūros skyriuje.
Moksliniai Patiejūnienės interesai buvo labai platūs, apėmė XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės literatūrą lotynų ir lenkų kalbomis (istoriografinius, kultūrologinius, konfesinius, poleminius, tipologinius jos aspektus), taip pat LDK ir Mažosios Lietuvos lietuviškąją raštiją, Donelaitį, artificiozinės literatūros žanrus, literatūrinę emblemiką, heraldinę poeziją.
Humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Mãžosios literatūros formos XVI–XVII a. LDK spaudiniuose“ apgynė Vilniaus universitete 1993 m. gruodžio 29 d. Vėliau parengė fundamentalios reikšmės monografiją Brevitas ornata: Mãžosios literatūros formos XVI–XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės spaudiniuose, kuri buvo išleista 1998 m.
1991 m. pradėjo dėstyti tuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakultete. Ši darbovietė (nuo 2012 m. – Lietuvos edukologijos universitetas) nuo 1999 m. buvo pagrindinis jos darbas iki 2014 m., kai vėl pradėjo dirbti Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. LEU Eglė Patiejūnienė dėstė senosios lietuvių literatūros bei XIX a. – XX a. pradžios lietuvių literatūros kursus, taip pat lotynų kalbą ir kelis laisvai pasirenkamus dalykus. Nuo 2012 m. ji buvo LEU Lituanistikos fakulteto Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros docentė. Nuo 2014 m. savo pagarsėjusį senosios literatūros kursą, lotyniškąją LDK literatūrą, docentė dėstė ir VU Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedroje.
Patiejūnienė buvo studentams ryškų įspūdį palikdavusi ir jų mylima dėstytoja, savo paskaitose žaižaravusi ir energingai perduodamomis žiniomis, ir plačia erudicija, ir sąmoju, pasižymėjusi įtaigia nepakartojama iškalba ir ekspresija, vienos iš studenčių pavadinta „mūsų Cicerone“.
Ateityje ji bus vertinama ir kaip mažųjų formų senosios literatūros fundamentinio tyrimo autorė, daugelio aktualių naujų tyrimų temų pradininkė. Visi jos darbai išsiskyrė novatoriškumu ir aukšta moksline kokybe. Tarp Patiejūnienės vertimų yra ir prozos, ir poezijos autoriai, nuo renesansinių Petro Roizijaus, Augustino Rotundo tekstų iki barokinių: Remigijaus Smiarovskio „Mistinio fontano“, Kazimiero Jono Vaišnoravičiaus dienoraščio ar XVII a. Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus pamokslų. Į mūsų kultūros istoriją ji įeis kaip didelės apimties tekstų – Andriaus Rimšos Dešimtmečio pasakojimo, Luko Gurnickio Dvariškio vertėja, bet svarbiausias jos darbas lituanistikai – ilgai lauktas Motiejaus Strijkovskio Kronikos pirmosios dalies vertimas, kurį spėjo pabaigti, tačiau parengti spaudai ir išleisti bus artimiausia kolegų užduotis.
Net ir jau ilgą laiką autorei sunkiai sergant vienas po kito pasirodė jos recenzuoti svarbių LDK šaltinių leidimai, Lenkijoje buvo išleista lenkų ir lietuvių tyrėjų knyga apie iki tol nežinotą autorių Pranciškų Malkotą ir jo Jonui Karoliui Chodkevičiui skirtą kūrinį, kurį ji ne tik išvertė, bet ir buvo pagrindinė leidinio lietuviškosios dalies rengėja. Leidybos dar laukia ir kai kurie kiti mokslininkės vertimai.
Draugų, kolegų, artimųjų atmintyje Eglė išliks kaip ryški, gyvybinga, neprilygstamu talentu ir energija trykštanti asmenybė, aistringo užsidegimo mokslininkė, šviesus, dosnus ir sąžiningas žmogus.
