Žodį nostalgija(gr. νόστος „grįžimas“ ir ἄλγος „skausmas, kančia“) XVII a. sugalvojo šveicarų gydytojas Johannes Hofer, apibūdindamas jaunų kareivių ilgesį namams. Šiuolaikiniai psichoanalitikai teigia, kad nostalgija gali būti vadinamas atminties skausmas, kai praeitis atrodo neužmirštama ir nepakartojama.
Nors senovės graikai neturėjo tokio termino, tačiau nostalgijos apraiškų galime aptikti dar Atėnų aukso amžiaus tekstuose. V a. vidurio atėniečiai į savo praeitį žvelgė su didele nostalgija. Prisiminkime vien Hesijodo „Darbuose ir dienose“ bei „Teogonijoje“ aprašomą žmonijos istoriją, kai pačių graikų istorija prasidėjo tik pasibaigus aukso, sidabro, vario ir geležies amžiams. Tačiau kodėl atėniečiai manė, kad praeitis buvo geresnė ir kas kai kuriems oratoriams davė pagrindo sakyti „padarykime Atėnus vėl didžius“?
Šlovės ilgesys
V a. viduryje valdant Perikliui Atėnai klestėjo, tačiau atėniečiai jautė didžių žygių ilgesį. 490 m. pr. Kr. Maratono mūšyje ir 480 m. pr. Kr. Salamino jūrų mūšyje būtent atėniečiai su sąjungininkais sustabdė persų įsiveržimą į žemyninę Graikiją. Vos prieš keletą dešimtmečių pasiektos pergalės vertė manyti, kad didesnės šlovės pasiekti nebegalima.
424 m. pr. Kr., praėjus septyneriems metams po Peloponeso karo pradžios, didysis komediografas Aristofanas publikai pristatė ketvirtąją savo komediją – „Raitelius“. Joje satyriškai apžvelgiama to laikmečio politika, o atėniečiai vaizduojami kaip surūgęs, puskurtis senis Demas (gr. žmonės), mulkinamas godžių ir gudrių politikų. Komedijai artėjant į pabaigą, Demas patiria stebuklingą transformaciją ir žiūrovams pasirodo atjaunėjęs bei šlovingas kaip Persų karų laikų generolai Miltijadas ir Aristeidas. Komedijos choro vadovas tuomet iškilmingai prabyla: „esi vertas miesto ir Maratono pergalės“ (Aristoph. Kn. 1316).
Kitas atėnietis komediografas Eupolidas kažkada panašiu metu taip pat pastatė nostalgijos kupiną komediją „Demai“. Išliko tik paskiri fragmentai, tačiau iš jų žinome, kad komedijoje keturi šlovingi Atėnų generolai ir valstybininkai – Miltijadas, Aristeidas, Solonas ir Periklis – buvo prikelti iš mirusiųjų ir grįžo į savo miestą. Praeities žygių sėkmė turėjo įkvėpti kovoti ir palaikyti miestiečių dvasią, tad tokios nostalgijos apraiškos buvo itin populiarios Peloponeso karo metu.
Viskas nebe taip, kaip buvo…
404 m. pr. Kr. karui besibaigiant ir matant gresiantį Atėnų pralaimėjimą, Aristofanas kitoje savo komedijoje „Varlės“ pavaizdavo dievą Dionisą, kuris nusileido į požemio karalystę, norėdamas grąžinti kurį nors mirusį tragedijų rašytoją, padėsiantį miestui vėl atsigauti. Atėniečiai troško „padaryti Atėnus vėl didžius“ tuo metu, kai gatvėmis vaikščiojo Sokratas, o tragedijas rašė Sofoklis.
Toks šlovės troškimas tik sustiprėjo IV a. pr. Kr., susilpnėjus miesto politinei galiai. Nujausdami kaimyninės Makedonijos grėsmę, įvairūs demagogai ragino prisiminti praeities šlovę ir atkurti Atėnų jūrinę galią.
Gyvenimas praeitimi neatrodė lengvas IV a. pr. Kr. kūrėjams. Tragikas Astidamas skundėsi, kaip sunku varžytis su praėjusių amžių rašytojais. Oratorius Demostenas manė, kad nesąžininga jį lyginti su didžiais praeities oratoriais, tačiau tuo pačiu savo bendrapiliečius kaltino, kad, palyginus su protėviais, šie buvo apsileidę, tingūs, korumpuoti ir švaistūnai. Galime sakyti, kad maždaug tuo metu, prieš 338 m. Chaironėjos mūšį, kuriame graikai kapituliavo prieš Pilypo II vedamą makedonų kariuomenę, ir gimė idėja, kad „viskas nebe taip, kaip buvo seniau“.