Sokratas, Platonas ar Aristotelis yra vardai, kuriuos dažnai žino netgi nesidomintys filosofija. Būtent graikai ir graikų kalba yra tarsi filosofijos sinonimai. Netgi po 148 m. pr. Kr., kai po Makedonų karų romėnai galutinai užėmė visą Graikiją, dauguma filosofų ir toliau rašė graikiškai. Po beveik trijų šimtų metų gyvenęs ir rašęs imperatorius Hadrianas (valdė 117–138 m. po Kr.) taip dievino graikų kalbą ir literatūrą, kad buvo pravardžiuojamas „graikeliu“ (lot. graeculus). Imperatoriaus Marko Aurelijaus „Sau pačiam“ (valdė 161–180 m. po Kr.) taip pat buvo parašyta ne lotynų, bet graikų kalba.
Graikų filosofija Europoje buvo užmiršta
Ciceronas, Seneka ir vėliau Boecijus buvo pirmieji bandę pradėti lotyniškąją filosofinę tradiciją. Ciceronas tam iš graikų kalbos išvertė daugumą dabar mums žinomų filosofijos terminų. Tačiau po Romos imperijos žlugimo, ankstyvaisiais viduramžiais, nemaža dalis graikiškų filosofijos tekstų dėl kalbos nemokėjimo pasimetė istorijos tėkmėje ir buvo prieinama tik dalinai, per vertimus į lotynų kalbą.
Kiek kitokia situacija susiklostė Rytų Romos imperijoje, mums geriau žinomoje Bizantijos vardu, kur graikų išliko pagrindine kalba. Konstantinopolio mokslininkai Imperijos bibliotekoje, kurioje po Aleksandrijos bibliotekos gaisro atsidūrė virš 100 tūkst. įvairių tekstų, ir toliau galėjo skaityti ir komentuoti Platono ar Aristotelio tekstus. Galbūt skambės keistai, tačiau tokią pačią prieigą prie antikinių graikiškų šaltinių turėjo ir Arabijos mokslininkai.
Arabai finansavo graikų tekstų vertimus
Aristotelio tekstai dabartinėje Europoje buvo beveik nežinomi iki XII a. pradžios. Tačiau X a. po Kr. Bagdado bibliotekose buvo galima rasti beveik visus nuo Antikos išlikusius šio filosofo tekstus. Kodėl arabai puoselėjo filosofinę vakarų tradiciją, kurią pati Europa buvo užmiršusi beveik penkis amžius? Atsakymas paprastas – Abasidų kalifato valdovai dar nuo VIII a. antros pusės gausiai rėmė graikiškų šaltinių vertimą į arabų kalbą.
Šį darbą arabai perdavė krikščioniams sirams, mokėjusiems graikiškai. Iš įvairių tyrimų žinome, kad kartais graikiški filosofiniai tekstai pirmiausia būdavo išverčiami į sirų kalbą, o tuomet iš jos – į arabų. Šis darbas reikalavo daug laiko ir daugybės mokslininkų dar ir dėl to, kad tiek arabų, tiek sirų kalbos priklauso ne indoeuropiečių, o semitų kalbų grupei. Vertėjams teko gerokai pavargti, norint išversti visus terminus ir tiksliai perteikti filosofines idėjas.
Pavyzdžiui, graikiškas Aristotelio terminas εἶδος (eidos) gali reikšti formą kaip Aristotelio hilemorfizmo teorijoje, kurioje substanciją sudaro forma ir materija, bet taip pat gali reikšti ir rūšį (pvz., žmogus yra gyvūnų rūšis). Tačiau arabiškuose tekstuose (kaip ir daugumoje modernių kalbų vertimų) atsiranda du skirtingi terminai: ṣūra (forma) ir naw (rūšis). Taigi kiekvienąkart verčiant Aristotelio tekstus, vertėjui aptikus žodį εἶδος, tekdavo spręsti, kuria iš dviejų reikšmių jis naudojamas.
Filosofija tapo politinės galios atrama
Viena pagrindinių šių brangių ir sudėtingų vertimų priežasčių buvo tai, kad Abasidų kalifatas siekė prisiimti kultūrinio lyderio vaidmenį ir nurungti persus ir Bizantijos imperiją. Abasidai troško įrodyti, jog jų karalystė yra geresnė ir teisėta helenistinės Aleksandro Didžiojo imperijos tradicijos tęsėja. Be to, nemaža dalis graikiškų filosofijos veikalų apie inžineriją ar mediciną turėjo ir tiesioginę praktinę naudą arabų mokslo pažangai.
Vienas pirmųjų arabų filosofų, rašiusių arabiškai, al-Kindī parašė ne vieną veikalą ir laišką kalifams, aiškindamas apie graikų filosofinės minties svarbą ir jų naudą islamiškam pasauliui.
Kitas X a. Bagdado filosofas Al-Farabi plačiai rėmėsi Platonu, Aristoteliu ir kitais graikiškais šaltiniais, formuodamas savo arabišką politinės filosofijos doktriną. Al-Farabi taip pat suformulavo tam tikrą religinę cenzūrą, remdamasis platoniškais filosofiniais konceptais.
