Gruodžio 17–23 d. senovės Romoje vykdavo dievui Saturnui skirtos Saturnalijų iškilmės. Jų metu romėnai persirengdavo, susikeisdavo vietomis su vergais, mainydavosi dovanomis, degindavo žvakes ir aukodavo „žmonių galvas“. Per visą šventę, kaip rašo romėnų autoriai, mieste nelikdavo nė vieno blaivaus asmens.
Iš kur atsirado toks paprotys?
Saturnalijos prasidėdavo Saturno šventykloje Romos forume, kur dievui būdavo atrišamos kojos. Įprastai Saturno pėdas juosdavo vilnonė juosta, kurią šventikas nuimdavo. Tuomet būdavo atliekamas aukojimas, Saturno atvaizdas padedamas ant puotos gulto, lyg pats dievas dalyvautų viešame pokylyje. Svarbiausia auka Saturnui buvo vaškinės žmonių galvų figūrėlės, turėjusios atstoti žmonių aukas. Tačiau Saturnas reikalavo ir gyvybių, todėl gruodžio mėnesį vykusių gladiatorių kovų aukos būdavo dedikuojamos būtent Saturnui. V a. po Kr. autorius Makrobijus rašo, kad tokia tradicija atsirado, kai Heraklis keliavo pro Italiją ir liepė vietoj žmonių galvų aukoti vaškinius atvaizdus arba kaukes. Kartais vietoj žmonių gyvybių būdavo aukojamos žvakės.
Kitos dvi šventės dienos buvo skirtos įvairiems ritualams namuose. Romėnai apsikeisdavo vietomis su savo vergais. Kai kurie senovės šaltiniai teigia, kad patys šeimininkai namuose puotos metu patarnaudavo savo vergams, kiti rašo, kad vergai ir šeimininkai puotaudavo kartu. Lukijanas, Aulas Gelijus ir Horacijus rašo, kad girtumas buvo dažniausia Saturnalijų kaukė, o blaivybė apleisdavo Romą.
Trečiąją iškilmių dieną būdavo keičiamasi dovanomis. Tai galėjo būti keramika, vaškinės figūrėlės, žvakės arba įvairios dovanos-pokštai, kurias, pasak Svetonijaus, be galo mėgo Augustas. Vaikai dažniausiai gaudavo įvairių žaislų. Iš Marcialio epigramų žinome, kad romėnai dovanodavo ir kvepalus, drabužius, skulptūras, knygas, gyvūnėlius, vergus ar net egzotinius gyvūnus.
