„Gladiatorių kraujas geriamas epileptikų tarsi tai būtų gyvenimo šaltinis“, – rašo Plinijus Vyresnysis. Šis keistas paprotys aprašytas ne viename romėniškame medicinos veikale. Sergantieji epilepsija trokšdavo ne tik šviežio arenoje žuvusių kovotojų kraujo, bet ir kepenų. Kai kurie šaltiniai mano, kad gerdami gladiatorių kraują epileptikai trokšdavo perimti dalį jėgos ir energijos, sukoncentruotos jame. O kaip iš tikrųjų atsirado šis paprotys?
Iš kur atsirado toks paprotys?
Plinijus Vyresnysis rašo, kad epilepsija sergantys pacientai dažnai tiesiai iš atviros žaizdos geria šviežią gladiatorių kraują, tikėdami, kad taip įgaus dalį gladiatoriaus jėgos ir gyvybės. Naturalis historia Plinijus taip pat teigia, kad gerdami kraują pacientai tikisi apvalyti sergančiojo sielą nuo ligos. Tačiau priežastis slypi visai kitur.
Modernūs gladiatorių palaikų tyrimai parodė, kad arenos kovotojai valgė beveik vien daug angliavandenių turinčius produktus: įvairius grūdus ir pupas. Jų kraujyje ir kepenyse turėjo būti daug didesnė nei įprasta gliukozės koncentracija, tad išgėrus tokio kraujo ar suvalgius kepenų, pacientas turėjo pajusti greitą energijos pliūpsnį.
Romėnų gydytojas Celsas kritikuoja tokį gydymo metodą, teigdamas, kad jis neturi jokio realaus poveikio sergančiam epilepsija. Spėjama, kad religinės šio papročio ištakos kilo iš etruskų laidotuvių ritualų.
