Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos bei Filosofijos studentai, Klasikų asociacijos nariai, gruodžio – sausio mėnesiais vedė pamokas apie Antikos atspindžius kasdienybėje. Gruodžio mėnesį studentai aplankė penkias mokyklas, iš kurių dvi – Kaune. Sausio mėnesį suplanuota aplankyti dar bent keturias. Apie pamokų naudą, suteiktas žinias, pasakoja Kauno „Santaros“ gimnazijos, Vilniaus universiteto partnerės, abiturientė Rimgailė Kasparaitė.
„Antikos pasaulis, kai kalbama apie klasikinį jo pavidalą, nuo mūsų dienų yra nutolęs pustrečio tūkstančio metų, o jeigu žvelgtume į Homero ir senųjų rapsodų laikus, antikinės kultūros ankstyvąsias ribas tektų nutolinti dar keletu šimtmečių. Kartais gali kilti klausimas, kam išvis reikia tirti tokius senus laikus. Į šį klausimą padėjo atsakyti Kauno ,,Santaros“ gimnazijoje, gruodžio 5 dieną apsilankę ypatingi svečiai – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto trečio kurso Klasikinės filologijos studentė Gendvilė Svirskaitė bei Filosofijos fakulteto ketvirto kurso studentas Laurynas Peluritis. Nekantriai laukėme paskaitų apie Antiką ir jos atspindžius kasdienybėje. Pateikiant šių paskaitų įspūdžius reikėtų išskirti tris labai svarbius aspektus.
Pirmasis – paskaitų aktualumas. Antika šiuo metu mokyklose, ypač naujose švietimo programose, nėra akcentuojama. Devintoje klasėje apžvelgiame įvairius klasikinius simbolius, Antikos mitus, tačiau gilesnio suvokimo ir bandymo pažinti šios civilizacijos prasmę bei svarbą, deja, labai trūksta. Kita vertus, mano manymu, Antikos studijos yra svarbus mokslas, be kurio negalėtume suprasti net šiandieninės kultūros, ne tik jos ištakų. Tik pažinę Antiką galime lengviau orientuotis šiuolaikinėje literatūroje. Tai puikiai atskleidė Klasikinės filologijos studentė Gendvilė Svirskaitė, pateikdama įvairius (daugiausiai XX amžiaus) rašytojų kūrinius, kuriuose gausu antikinių simbolių ir įvaizdžių. Galime teigti, kad pusė iš jų buvo žinomi, tačiau apie kitą pusę mums net neteko girdėti. Klasikinės filologijos studentei paaiškinus visus simbolius, papasakojus tam tikrus mitus mums tarsi atsivėrė akys ir į tuos pačius eilėraščius, kuriuos pamokose nagrinėjame ir analizuojame pakankamai paviršutiniškai, pagaliau galėjome pažvelgti šiek tiek kitokiu kampu. Supratę Odisėjo, Skilės ir Charibdės, nimfų reikšmę, mes iš tiesų kitaip pažvelgėme į kai kurių eilėraščių prasmę. Todėl matome, jog Antikos studijos yra fundamentalus mokslas, kuris padeda orientuotis dabartinėje literatūroje bei kultūroje.
Antras dalykas, kuris mus sužavėjo, tai studentų gebėjimas perteikti Antikos ir Antikos filosofijos prasmę. Tiek Gendvilė, tiek Laurynas mums padėjo suvokti, kuo ypatinga yra Antika, senoji filosofija ir kodėl reikia bandyti ją suprasti bei toliau ja domėtis. Visų pirma, tai yra ištakos, be kurių negalima eiti į priekį. Nesupratę esminių Platono filosofijos principų negalime kalbėti apie šiandieninę visuomenę. Svarbu suvokti ir tai, jog epochos negimsta iš nieko, jos išsirutulioja, paveldėdamos ankstesnių amžių kultūrinius klodus, kurių pagrindu sukuria savo gyvenimo ir mąstymo būdą. Antikinė visuomenė ir kultūra Naujųjų laikų kultūrai turi didžiulę reikšmę, nes Antikoje susiklostė apibendrinta žmogaus asmenybės samprata. Antikoje pirmą kartą mokslinio pažinimo matu buvo įvertintas žmogaus santykis su visuomene bei su jo sukurta žemės tikrove.
Trečias ir, tikriausiai, svarbiausias dalykas – tai jauni žmonės, kurie kalbėjo apie tai, kas juos žavi, kuo jie gyvena. Tai suteikė kitokią prasmę dalykams, apie kuriuos buvo kalbama. Paskaitos metu kilo daug klausimų, dažniausias iš jų, kuris galbūt iki šiol sukelia įvairias diskusijas, yra: ,,O ką daryti baigus klasikinę filologiją?“ arba ,,Ką daro filosofai, užbaigę savo mokslus?“. Tačiau studentai puikiai atsakė į visus šiuos klausimus, kurie buvo susieti su tuo, ką jie šiuo metu veikia gyvenime, teigdami, jog tai suteikia visai kitokį požiūrį į gyvenimą ir, galų gale, profesinės galimybės yra plačios, tiesiog reikia būti smalsiam ir, svarbiausia, mylėti tai, ką darai. Malonu stebėti jaunus žmones, kurie kalba su aistra akyse apie tai, kas jiems patinka labiausiai; tą mes, deja, retai matome akyse savo mokytojų, kurie tiesiog atlieka savo darbą.
Manau, kad Gendvilės Svirskaitės ir Lauryno Peluričio paskaitos suteikė kryptį ir paskatinimą eiti į priekį, domėtis, ieškoti ir atrasti, nes gyvenime bei moksle svarbiausia ne tai, kas bus po dešimties ar penkiolikos metų. Svarbu tai, kas buvo prieš daugelį metų, kas daro didžiausią įtaką šiandienai. Šios paskaitos taip pat padėjo suprasti, kad kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie klasikinės Vakarų kultūros išsaugojimo ir jos puoselėjimo.