Tomas Riklius
Romos istorija nestokoja žiaurių pasakojimų apie bausmes, ištikusias negarbingus ar savanaudiškus piliečius. Viena tokių Ankstyvosios respublikos istorijų pasakoja apie Spurijaus Tarpėjaus dukrą Tarpėją, vestalę, kuri išdavusi sabinams Romos tvirtovę buvo sutraiškyta ir numesta nuo uolos.
Ši istorija turėjo ne tik pamokyti ateities kartas, tačiau taip pat atskleidžia apie Romoje vyravusias bausmes už įvairius nusikaltimus. Tarpėja yra tik viena tokia figūra, aprašyta Tito Livijaus „Nuo miesto įkūrimo“ (lot. Ab urbe condita). Nepaisant to, ar Tarpėja buvo tikra istorinė figūra, ar tik legendinė figūra, ir vėlesniais laikais valstybės išdavikus romėnai bausdavo numesdami juos nuo Tarpėjos uolos, kabančios virš Romos forumo.
Ir taip bausdavo ne tik išdavikus. Kaip aprašo Tacitas, jau vėlesniais laikais – valdant Tiberijui – Sekstas Marijus, turtingiausias žmogus Ispanijos provincijose, buvo apkaltintas incestu su savo dukra ir už tai žemyn galva numestas nuo Tarpėjos uolos (Tac. Ann. 6.19). Taigi panašu, kad „tradicinės“ bausmės nebuvo vien respublikos laikotarpio reiškinys, bet išliko ir principato laikais.
Šeimos tėvo visagalybė
Iš Tito Livijaus ir kitų romėnų istorikų bei autorių taip pat žinome, kokia hierarchinė ir patriarchalinė buvo Romos visuomenės santvarka – pater familias (vyriausias šeimos vyras) pagal senuosius įstatymus ir tradicijas teoriškai turėjo teisę nužudyti bet kurį šeimos narį, neužsitraukdamas už tai kaltės. Ir tai reiškė viršenybę ne tik šeimos, gyvenančios po tuo pačiu stogu, nariams, tačiau ir broliams, seserims, sūnėnams ir dukterėčioms.
Visgi neaišku, kokia iš tiesų buvo ši pater familias „galia“ ir kaip dažnai ji galėdavo ar būdavo panaudojama. Pavyzdžiui, kai senatorius Kvintas Fabijus Maksimas Eburnas, 116 m. pr. Kr. ėjęs konsulo pareigas, kaip rašo pseudo Kvintilianas (Decl. 3.17), nužudė savo sūnų už paleistuvavimą ir apsileidimą, romėnai, nelaikydami bausmės proporcingos nusikaltimui, nuteisė ir ištrėmė patį pater familias.
Tačiau, jei Kvinto Fabijaus sūnus būtų padaręs nusikaltimą prieš valstybę, romėnai būtų pradėję abejoti Kvinto Fabijaus autoritetu ir garbe, jei jis nebūtų nužudęs savo sūnaus. Panašiai kaip ir kai tėvas nužudė savo sūnų Aulą Fulvijų už tai, kad pastarasis dalyvavo Katilinos sąmoksle 63 m. pr. Kr. Tėvas senatorius pats liepė suimti savo sūnų ir nužudyti, o už tai niekas net neketino jo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kadangi sūnus, susidėjęs su Katilina, ketino nužudyti teisėtą konsulą Ciceroną ir užimti valdžią.
Mitinės bausmės?
Tačiau istoriniuose šaltiniuose randame ir tokių bausmių, kurios vargu ar iš tikrųjų būdavo vykdomos Romoje. Pavyzdžiui, bausmė už tėvo, motinos ar kito giminaičio nužudymą buvo vadinama „maišo bausme“ (lot. poena cullei). Įvairiuose šaltiniuose galime rasti, kad tai reiškė, jog nusikaltėlis būdavo užsiuvamas odiniame maiše kartu su keturiais gyvūnais – gyvate, beždžione, gaidžiu ir šuniu, o tuomet įmetamas į upę ar jūrą. Tačiau klausimas išlieka tas pats – ar tikrai taip atrodė bausmė už tėvžudystę?
Jau minėtas Titas Livijus Ab urbe condita XXVII knygoje rašo apie Publicijų Maleolą, kuris už tai, kad nužudė savo motiną, 101 m. pr. Kr. buvo užsiūtas odiniame maiše ir įmestas į jūrą. Visgi dažniau už tokį nusikaltimą tėvžudžiai būdavo baudžiamo sušeriant juos laukiniams gyvūnams. Ir šiame Tito Livijaus pasaže neminimi jokie keturi gyvūnai, maiše užsiūti kartu su nusikaltėliu. Gyvūnų, užsimindamas apie poena cullei, nemini nei Ciceronas kalboje, ginant Roscijų iš Amerijos.
Romėnų satyrikas Juvenalis, kūręs imperatoriaus Hadrijano laikais, VIII satyroje mini, kad Neronas už savo motinos Agripinos nužudymą turėtų būti užsiūtas maiše su beždžione ir gyvate. Tačiau šuo ir gaidys rašytiniuose šaltiniuose paminimas tik III a. po Kr. viduryje teisininko Herenijaus Modestino veikaluose. Dalis jų išliko dėl to, nes vėliau buvo įtraukti į Justiniano teisinį kodeksą VI a., kuriame rašoma:
„tėvažudystės bausmė, kaip tai aprašo mūsų senoliai, reikalauja, kad nusikaltėlis būtų iki kraujo nuplaktas rykštėmis, tuomet užsiūtas maiše su šunimi, gaidžiu, gyvate ir beždžione, o šis maišas tuomet įmestas jūros gelmėn, jei jūra netoliese. Kitu atveju nusikaltėlis turi būti numestas sudraskyti laukiniams žvėrims, remiantis dieviškojo Hadrijano įstatymu.“
Imperatoriaus Konstantino jau dar vėlesniais laikais bausmė, paskirta už tokį nusikaltimą, mini tik gyvatės užsiuvimą kartu su tėvžudžiu, o ir apskritai toks nusikaltimas dažniau būdavo baudžiamas sušėrimu laukiniams gyvūnams.
Šaltiniai:
- Juvenalis, 1918: Juvenal and Persius, ed. G. G. Ramsay. New York: G. P. Putnam’s Son.
- Livijus, Titas, 1943: Ab urbe condita, Books XXVI-XXVII, Cambridge: Harvard University Press.
- Pseudo Kvintilijanas, 1920: Quintilian With an English Translation, ed. Harold Edgeworth Butler, Cambridge: Harvard University Press.
- Tacitas, Kornelijus, 1906: Annales ab excessu divi Augusti, ed. Charles Dennis Fisher, Oxford: Clarendon Press.
- Watson, A. (ed.), 1985: The Digest of Justinian (4 vols.), Philadelphia: University of Pennsylvania Press.