Arnoldas Kazimierėnas
HALIKARNASO MAUSOLĖJAS STOVĖJO 1501 AR 1845 METUS
Mausolėjas buvo kapavietė Karijos valdovui Mausolui, kurią pastatė jo žmona-sesuo Artemisija. Tai įvyko maždaug apie 351 m. pr. Kr., praėjus vos porai metų po Mausolo mirties. Būdamas gyvas jis praplėtė savo mažos karalystės ribas, užkariavo pietvakarines Anatolijos sritis, dalį Likijos teritorijos. Taip jis sukaupė gausybę turto ir netgi, sakoma, apmokestino laidotuves bei ilgus plaukus.
Keistos gedulo apraiškos
Aulas Gelijus rašo, kad po Mausolo mirties Artemisija taip sielvartavo, jog padarė daug neįtikėtinų dalykų. Pirmiausia ji sumaišė savo vyro pelenus su sutrupintais jo kaulais, pridėjo prieskonių ir, ištirpinusi viską vandenyje, išgėrė. Po to pastatydino neįtikėtino dydžio monumentalų paminklą, sujungusį rytietiškas ir graikiškas tradicijas.
Mausolo užkariautose teritorijose buvo įprasta statyti tokius antkapinius paminklus valdovams, kurie būdavo iškelti ant pamato, o viršuje būdavo įrengiama laidojimo kambariai. Todėl ir mausolėjas buvo pastatytas ant aukšto postamento, kurio viršutinę dalį puošė graikiška kolonada, o vietoj stogo – nupjauta piramidė, kurios viršuje buvo patalpintas keturkinkis vežimas su jame stovinčiomis Mausolo ir Artemisijos statulomis.
Tikriausiai reikia manyti, kad mausolėjo statyba buvo suplanuota dar paties Mausolo kartu su viso miesto statybų planu. Tačiau po jo mirties būtent Artemisija tęsė darbą, negailėdama tam lėšų. Ji išsiuntė pasiuntinius į Graikiją, kad šie pakviestų pačius garsiausius ir geriausius amatininkus. Vitruvijus sako, kad kiekviena mausolėjo pusė buvo paskirta skirtingiems meistrams, nes, nors jie ir buvo patys geriausi, besivaržydami turėjo pranokti vienas kitą. Tarp tokių jis pamini skulptorius Leocharą (vakarinė pusė), Braksidą (šiaurinė), Skopą (rytinė) ir Praksitelį bei priduria, kad kiti dar mano prisidėjus ir Timotėją (pietinė). Kitoje vietoje Vitruvijus įvardija ir šio kūrinio architektus – Satirą ir Pitėją. Neįpaprastas geriausių to laiko menininkų bendras darbas leido mausolėją įtraukti tarp septynių pasaulio stebuklų.
Bendras garsiausių meistrų darbas
Mausolėjas buvo pastatytas ant kalno su vaizdu į Halikarnaso miestą. Plinijus Vyresnysis nurodo, kad jį supo uždaras kiemas, ant kurio viduryje buvusios platformos buvo pastatytas monumentas. Laiptai, iš šonų papuošti akmeniniais liūtais, vedė iki platformos viršaus, kur buvo išdėstyta daug dievų ir deivių statulų. Kiekviename kampe raiti akmeniniai kariai saugojo kapą. Platformos centre – marmurinis kvadratinis kapas. Ši vieta buvo išpuošta reljefais, vaizduojančiais kentaurų ir lapitų kovą bei graikų kovą su amazonėmis – tai Skopo sukurta Amazonomachija. Masyvų piramidinį stogą laikė 36 kolonos, tarp kurių stovėjo statulos. Mausolėjuje buvo panaudotos visų orderių kolonos. Nors Antikos autoriai nurodo skirtingus skaičius, bet monumentas galėjo siekti apie 60 m aukštį.
Kaip nurodo Plinijus, statybų pabaigos nesulaukė ir Artemisija, kurios pelenai buvo palaidoti kartu su vyro. Tačiau skulptoriai ir kiti menininkai nusprendė nesustoti ir užbaigti monumentą, kadangi suprato, jog šis kūrinys bus ne tik Mausolo antkapis, tačiau ir jų talentą liudijantis bei amžiną šlovę teikiantis paminklas. Visame graikų pasaulyje buvo statoma daug mausolėjo kopijų, tačiau niekas negalėjo prilygti originalui. Pausanijas sako, kad romėnai taip žavėjosi šiuo pastatu, kad visas prašmatnias kapavietes ėmė vadinti mausolėjais, kurie lotynų kalboje virto mauzoliejais.
Laiko užmiršta vieta ir britų kasinėjimai
Šis pasaulio stebuklas išstovėjo bent 16 šimtmečių, kol, tikriausiai kažkada XII a., buvo sugriautas žemės drebėjimo. 1402 metais į Halikarnarsą atvykę Maltos ordino riteriai pamatė jau tik griuvėsius. Mausolėjo dalys buvo panaudotos Bodrumo pilies statyboms – marmuras buvo išdegtas iki kalkių ir panaudotas cementui. Griuvėsiai buvo naudojami pilies stiprinimui ir daug kartų po to. Kai kurios mausolėjo dalys vis dar matomos pilies sienose, kitos apdailos plokštės vėliau buvo iš jų išimtos.
XIX a. britų konsulas po ilgų derybų ir gausybės kyšių gavo leidimą išlaužti iš pilies sienos 12 plokščių, kurios dabar yra Britų muziejuje. Pagal aprašymus nustatyta, kad tai Skopo Amazonomachijos fragmentai. 1852 metais muziejus pasiuntė archeologą Charles Thomas Newtonas, kad jis surastų daugiau mausolėjo liekanų. Jis nuodugniai apžiūrėjo Bodrumo tvirtovę ir atrado daugiau monumento liekanų. O kol laukė leidimų juos išlaužti, nutarė paieškoti ir buvusios paties mausolėjo vietos.
Išnagrinėjęs Antikos autorių raštus ir nuspėdamas, kur galėjo stovėti legendinis mausolėjas, jis nusipirko mažą žemės plotelį, iš kurio tuneliais kasėsi tol, kol aptiko kai kurias laiko palaidotas mausolėjo struktūras. Newtonas kasinėjimų metu rado dar keturias Skopo plokštes, stogo dalių. Taip pat keturkinkio vežimo ratą, kuris buvo beveik 2 metrų skersmens. Galiausiai jis aptiko beveik 2 metrų aukščio Mausolo ir Artemisijos statulas, stovėjusias tame vežime. Šalia buvo ir marmurinė arklio galva su bronziniu paauksuotu apynasriu.
© Budget Direct Travel Insurance vaizdinė rekonstrukcija