Euroclassica, dvidešimt keturių Europos sąjungos šalių klasikinių kalbų ir Antikos kultūros mokytojus, dėstytojus ir tyrinėtojus vienijanti asociacija, gyvuoja jau daugiau nei 22 metus. Ji buvo įsteigta 1991 Prancūzijos Nimes‘o mieste, tuo metu ją sudarė 12 šalių – narių. Šios paneuropinės asociacijos centrinė būstinė yra Liuksemburge (Boulevard de la Fraternitè-32). Euroclassica glaudžiai bendradarbiauja su Europos komisija, organizuodama įvairiose Europos šalyse Europos kalbų dienos (European Day of Languages, EDL) renginius, ruošdama bendrą Europai klasikinių kalbų (lotynų ir senovės graikų) mokėjimo lygių standartą, kasmet rengdama Europos klasikinių kalbų (lotynų ir senovės graikų) olimpiadas. Kasmet yra rengiamos tarptautinės moksleivių, studentų ir mokslininkų vasaros akademijos: Academia Homerica Graikijoje, Academia Latina Romoje, Academia Ragusina Kroatijoje, Academia Saguntina Ispanijoje. Academia Homerica ir Academia Ragusina yra dalyvavę Lietuvos studentai ir dėstytojai. Nuo 2008 Lietuvos Klasikų asociacija (Societas Classica), įsteigta 2007 metais, yra tikroji Euroclassica narė. Lietuvos Klasikų asociacija vienija Lietuvos intelektualus – mokslininkus ir pedagogus, dėstančius klasikines kalbas bei Antikos kultūros dalykus (istoriją, filosofiją, kultūrą, meną, mitologiją, literatūrą, Antikos recepciją LDK ir kt.) aukštosiose ir bendrojo ugdymo mokyklose, studentus, taip pat visus tuos, kurie tyrinėja ar aktyviai domisi Antikos paveldu plačiąja prasme ir yra suinteresuoti išsaugoti ir plėtoti Antikos studijų tradicijas Lietuvoje. Asociacija daug dėmesio skiria pilietinių vertybių ir europietiškos tapatybės ugdymo projektams, visuomenės švietimui. Asociacija skelbia apie savo veiklą internete nuo 2007 metų (www.klasikai.lt), turi savo puslapį Facebook‘e (klasikuasociacija), bendradarbiauja su daugeliu Lietuvos švietimo institucijų ir žiniasklaidos priemonėmis.
Iš trijų Pabaltijo respublikų Lietuva vienintelė turi tokio tipo asociaciją ir vienintelė atstovauja Pabaltijo respublikoms Euroclassica asociacijoje. 2011 m. Euroclassica visuotinėje asamblėjoje Paryžiuje Lietuvos Klasikų asociacijos pirmininkė Nijolė Juchnevičienė buvo išrinkta į Euroclassica valdybą, kurią šiuo metu sudaro visuotinės asambėjos išrinkti penkių Europos šalių (Ispanijos, Šveicarijos, Portugalijos, Rusijos ir Lietuvos) atstovai. Euroclassica prezidentas šiuo metu yra José –Luís Navarro, buvęs Euroclassica prezidentas Alfredas Reitermayeris, Austrijos klasikų asociacijos pirmininkas, yra Europos klasikinių kalbų mokėjimo standartų (European Common Framework for Classical Languages, ECFRCL) komisijos direktorius.
Šiais metais 21-oji Euroclassica kasmetinė konferencija vyko Lisabonoje rugpjūčio 30–rugsėjo 1 d. (2012 metais panašiu metu 20-oji konferencija įvyko Vilniuje, Vilniaus universitete), joje dalyvavo 60 atstovų iš 22 šalių. Konferenciją organizavo Lisabonos universiteto (Universidade Nova de Lisboa) ir vieno seniausių Europoje Koimbros universiteto (įsteigtas 1290 m.) Klasikinės filologijos katedrų atstovai kartu su Portugalijos Klasikų asociacijos (Associação Portuguesa de Estudos Clássicos, APEC) nariais. Konferencijos tema – Europatria – simbolizuoja visų joje atstovaujamų šalių kultūrinį bendrumą. Ji sutapo su pagrindiniu konferencijos akcentu – Euroclassica projekto rezultato – kolektyvinės 17 Europos šalių mokslininkų monografijos Europatria pristatymu. Kartu su kitas Europos šalis (Austriją, Belgiją, Kroatiją, Čekiją, Prancūziją, Vokietiją, Graikiją, Italiją, Makedoniją, Nyderlandus, Portugaliją, Ispaniją, Šveicariją, Švediją, Rumuniją) aprašančiais neo-humanistiniais lotyniškais ir graikiškais tekstais joje įspūdingai pristatyta ir Lietuva. Kaip teigia šios publikacijos autorius dr. Tomas Veteikis, iš didžiulės gausybės lotyniškų tekstų, susijusių su Lietuva, atrinkti tinkamiausius fragmentus buvo labai sunku, teko daug konsultuotis su Klasikinės filologijos katedros kolegomis. Bendros Europos mokslininkų publikacijos tikslas – pateikti vieningą Europos kultūrinio paveldo perspektyvą, atspindėti Europos kultūros/kultūrų vieningumą ir savitumą, sudaryti bendrą visoms Europos šalims lotyniškų tekstų antologiją, kuri gali būti naudojama bendrojo lavinimo ir aukštosiose mokyklose kaip mokymo priemonė. Lietuva joje pristatoma pirmuoju Baltijos jūros pakrantėse gyvenusių tautų – Aestiorum gentes (Tacitus, De origine et situ Germanorum, 45) – paminėjimu, pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu Kvedlinburgo analuose (Annales Quedlinburgenses, MIX) bei Lietuvos lotyniškosios Renesanso ir Baroko literatūros šedevrais (243-274 psl.): Jono Visliciečio, Mikalojaus Husoviano, Mykolo Lietuvio, Augustino Rotundo, Petro Roizijaus, Andriaus Volano, Jono Radvano, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kūrinių fragmentais. Rinktinė baigiama XX ir XXI amžių lotyniškais tekstais: šveicarų mokslininko Franzo Brender‘io, Vytauto Didžiojo universiteto lotynų literatūros profesoriaus nepriklausomoje Lietuvoje, 1938 m. Židinyje 27 (2) publikuotu Lietuvos himno vertimu į lotynų kalbą ir Klasikinės filologijos katedros profesoriaus Henriko Zabulio gyvenimo pabaigoje sukurtu eilėraščiu, kuris buvo publikuotas jau po profesoriaus mirties 2010 metais (www.flf.vu.lt/assets/files/KFK/zabulio_eilerastis.doc). Turime ir turėjome kuo didžiuotis Europoje, buvome ir esame Europoje tikrieji nariai, o ne ką tik Europos tautų draugijon pakviesta sodiečių tauta. Tą pripažįsta Europa, tik kažin ar sugebame įvertinti mes. Kai humanitarinis klasikinis išsilavinimas imamas kvestionuoti net Lietuvos politikų, kai pripažįstama, kad didžiausią naudą visuomenei gali suteikti techniškasis homo faber, kuriam, kad sėkmingai savo paskirtį atliktų, visai nebūtina skaityti kanoninius Europos literatūros tekstus ir puikiai kalbėti bent dvejomis užsienio kalbomis, kartais kyla šventvagiškos mintys: kažin, ar tik Sovietų sąjungos švietimo sistemos vykdytas ideologinis projektas – ištrinti lietuvių kultūrinę atmintį, sunaikinant Klasikines gimnazijas, klasikines humanitarinių dalykų programas vidurinėse mokyklose ir uždarant universitetuose Klasikinės filologijos katedras – nebus Lietuvoje davęs siektų rezultatų? Tokios mintys aplanko ir tada, kai kasmetinėse Euroclassica asamblėjose klausaisi ataskaitų apie klasikinių studijų padėtį atskirose Europos šalyse, kuriose lotynų kalbos mokosi dešimtys ir net šimtai tūkstančių vaikų nuo 10 metų amžiaus, o graikų kalbos besimokančių moksleivių skaičius siekia kelias dešimtis tūkstančių, kur gražiai dera įvairių tipų – realinės, humanitarinės, arba klasikinės – gimnazijos. Vien Vokietijos Federacijos Bavarijos žemėje klasikinių gimnazijų šiuo metu yra daugiau nei 50, o Austrijos vidurinėse mokyklose lotynų kalbos mokosi 66.877 vaikų (10-18 metų amžiaus), senosios graikų kalbos – 1.215 vaikų (to paties amžiaus). Tų šalių švietimo strategai nesusiduria su didžiulėmis moksleivių formaliojo ir bendro kultūrinio raštingumo problemomis, kurios labai neramina Lietuvos pedadogus.
Juokai juokais, bet panašių problemų sprendimo būdai seniai atrasti, čia nereikia „išradinėti dviračio“. Klasikinė gimnazija, kurios ugdymo programa yra orientuota į humanistinį ugdymą, grindžiamą filologiniu-istoriniu lavinimu pasitelkiant kultūrinius, istorinius ir estetinius ugdymo šaltinius, ir kurios tradicijos, perimtos iš tuometinės Europos, Pirmosios respublikos laikotarpiu puikiai pasiteisino, būtų racionalus ir mažiausiai sąnaudų pareikalausiantis sprendimo būdas. Klasikinis humanitarinis ugdymas formuoja brandžią, pilietišką, kritiškai mąstančią asmenybę, palyginti siauruose programų rėmuose suteikdama visuminį Europos kultūros pagrindų pažinimą, formuoja sistemingo darbo ir kitų dalykų mokymosi įgūdžius, nes klasikinės studijos integruoja kalbos, literatūros, istorijos, filosofijos, politikos, meno ir kt. dalykus. Daugelyje šalių klasikinė gimnazija orientuojasi į gabių vaikų ugdymą ir asocijuojasi su elitiniu išsilavinimu. Ar Lietuvai nereikia Elito?
Nijolė Juchnevičienė
Lietuvos Klasikų asociacijos pirmininkė
Euroclassica valdybos narė
Klasikinės filologijos katedros doecentė
Filologijos fakulteto prodekanė
