Iš atviros paskaitos apie elitą šiandien
Elito klausimas aktualus ir šiandien, visgi padoriose draugijose vengtinas ir nepatogus – tiek save jam priskirti, tiek nuo jo atsiriboti nelinkstama. O atvirai įvardyti, kas yra šių laikų elitas ir kur jis sutinkamas – komplikuota užduotis. Jos imtasi pirmajame Klasikų klube, sumanytame Klasikų Asociacijos valdybos narių Agnės Zalanskaitės, įvairių edukacinių projektų iniciatorės ir Lietuvos skaitmeninių kūrybinių industrijų asociacijos „Mediapolis“ pirmininkės, ir Ramintos Važgėlaitės. Klasikų klubas skirtas klasikos plačiąja žodžio prasme aktualinimui ir jos ženklų kasdienybėje atpažinimui. Atviroje paskaitoje „Kur gyvena elitas?“ kovo 5 d. vyninėje La Boheme teisininkas ir istorikas Bernardas Gailius gvildeno elito sąvokos raidą, jos svarbą valstybei, o paskaitą lydėjusią diskusiją moderavo filosofijos studentas Vilius Bartninkas.
Prieš imdamasis šiandienio elitizmo apraiškų klausimo lektorius iškėlė kitą, ne mažiau svarbų: nuo kada Europos istorijos kontekste komplikavosi elito sąvoka? Nuo senovės graikų laikų, kai buvo sukurti ir filosofiškai pagrįsti visi galimi šiandieninių valstybių modeliai, aristokratijos ar elito sąvoka ginčų nekeldavo. Pasak Gailiaus, šiuolaikinės demokratinės valstybės, kurių santvarka nepainiotina su graikišku demokratijos modeliu, ištakas aptinkame Europoje po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos – naujajame pasaulyje, kur senoji aristokratija ir jos vertybės nuverstos nuo sosto su trenksmu.
Porevoliucinėje tikrovėje priklausomybė elitui jau neapibrėžiama tradiciniu, prigimtiniu būdu: vien kilmė nesudarė pakankamo pagrindo priskirti elitui. Tačiau išskirtinumo aspektas išliko: kad ir kas bebūtų elitas, kad ir kur jis begyventų, bet kuriuo istoriniu laikotarpiu elitas – tai grupė žmonių, laikytini pavyzdžiu likusiai visuomenės daliai. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje ši kažkada natūrali atskirtis pasidarė problemiška – tai glaudžiai susiję su socialinių mokslų raida ir moderniose visuomenėse ryškios priešpriešos tarp elito ir pseudo-elito, dažniausiai formuojamo medijų pagalba. Iškyla klausimas – kaip atpažinti tikrąjį elitą ir jo apraiškas nūdienos valstybėje? Ir kodėl tai svarbu?
Pradedant nuo ribinių pasirinkto laikotarpio taškų elito sąvoka niekaip neatsiejama nuo valstybės ir jos interesų – elitas visuomet yra visuomenės, organizmo, linkusio skaidytis ir save identifikuoti, dalis. Idealiu atveju – geriausia jos dalis. Elitas visuomet dabartiškas, atspindintis bendruomenės, kurios priešakyje eina, polinkius ir vertybes, simptomiškus ar viltingus. Dėl to skirtingais laikais elitizmo atspindžiais galima laikyti kilnumo monopoliją turėjusius džentelmenus, karininkų luomą ar tokius valstybininkus kaip kardinolas de Rišelje. Lietuvos istoriniame kontekste tikruoju elitu laikytinas partizanų judėjimas (idėjos autorius – Mantas Adomėnas, plačiau apie tai žr. Bernardo Gailiaus straipsnį „Kur gyvena elitas“). Ir nors partizaninis karas daugelio tautų istorijoje palydimas mitologizuojančių elementų, visgi partizano figūra tampa kraštutinio pilietiškumo ir įsipareigojimo valstybei įkūnijimu.
Pasak lektoriaus, toks kraštutinio santykio su valstybe įsisamoninimas taikos metu galėtų (ar turėtų) tapti pagrindu formuojantis dabartiniam elitui, tačiau tokios idėjos ir veiksmo vienis yra sunkiai įgyvendinama siekiamybė. Realybėje dabartinis elitas, ar tai būtų medijų srauto favoritai, ar valstybininkai, šiuo partizanų įsteigtu matu nepamatuojami. Tačiau esama ir kitų esminių kriterijų, tarp jų – savo išskirtinumo ir trapumo suvokimas. Anot lektoriaus, jokioje visuomenėje elitas negali egzistuoti be identifikacijos ir saviidentifikacijos. Partizanų atveju tai – fiziškas atsitraukimas į miškus, dėl kurio laisva valia tampama tautos išrinktaisiais (plg. lot. eligere „išrinkti, atrinkti“), ir prisiimama visa pasirinkimo našta. Šiuolaikinėje visuomenėje tai – gebėjimas save priskirti elitui ir prisiimti savo, kaip sektino pavyzdžio atsakomybę, ir, kaip norėtųsi tikėti, gebėjimas tuo pavyzdžiu išlikti.
Gal dėl to Bernardas Gailius, paskaitos pabaigoje prisipažinęs esąs elito dalimi, nors ir sukėlė įvairių reakcijų – nuo šypsenų iki užuominų apie kuklumo stoką, šiais žodžiais, tikėtina, prisiėmė nemenką atsakomybę. Nes be saviidentifikacijos elitas kaip pirmoji, priešakinė tautos eilė, tiesiog avant-gardas, tiesiog neegzistuotų. Ir panašiai kaip teigia Pierre Bismuth’o ant ŠMC sienos išrašyti žodžiai vienoje elitinėmis laikomų Vilniaus gatvių, žinojimas kas esi dažnai nusako, kas esi. Taigi elito klausimas, ar klausimas kur gyvena elitas lieka atviras. Belieka laukti atsiliepsiančių – tiek balsiais, tiek darbais. O visų, kuriems kyla tokie ir panašūs klausimai, į kuriuos atsakymų ieškoma nuo Antikos iki šiuolaikinės visuomenės, laukiami Klasikų klubo paskaitose ir diskusijose kiekvieno mėnesio pirmąjį antradienį vyninėje La Boheme.
Akvilė Vaiginytė
Taip pat „Naujajame Židinyje“ pasirodė Ugniaus Babinsko tekstas „Ir vis dėlto, kur gyvena tas elitas?“